Ąžuolas

– Jėga, apsauga, protėvių balsas.

Ąžuolas nuo seno laikytas šventu medžiu – tvirčiausiu, ilgaamžišku, su stipria vyriška energija.
Jis augo šventvietėse, o jo šešėlyje kalbėdavo žyniai.
Drožti iš ąžuolo – tai dirbti su sunkia, bet ištikima mediena. Ji stipri kaip pažadas.

Ąžuolinis daiktas skirtas tiems, kurie ieško vidinės atramos, nori stiprinti savo valią, stuburą, apsaugą.
Jis saugo – ne iš išorės, bet iš vidaus. Padeda stovėti, kai gyvenimas purto.

„Jei nebežinai, kur tavo šaknys – laikyk rankoje ąžuolą.“

Klevas

– Ramybės medis, minčių aiškintojas.

Klevas nuo seno laikytas šviesos ir pusiausvyros medžiu. Jo lapai – tarsi žvaigždės, jo mediena – švelni ir gyva.
Drožtas iš klevo daiktas tarsi nuramina mintis, skatina vidinę tvarką ir aiškumą.
Tai geras pasirinkimas tiems, kurie nori išlaikyti taiką viduje, rasti savo kelią.

Liepa

– Motinos medis. Minkštas, šviesus, gydantis.

Liepa – tai moters širdis medžio pavidalu.
Minkšta, lengva drožti, šilta – tarsi kalbėtų ne žievė, o glostytų delnas.
Iš liepos darydavo lopšius, kaukes, smilkalus – ji saugojo, ramino, jungė su sapnais.
Liepiniai dirbiniai skirti tiems, kurie ieško švelnumo, gydančio prisilietimo, šviesos.

„Liepa neklausia – ji apgaubia.“

Uosis

– Tarp pasaulių. Tvirtas, bet lankstus.

Uosį senoliai laikė vartais tarp pasaulių. Jis – dangiškas ir žemiškas vienu metu.
Jo šakos siekia aukštai, bet šaknys – giliai.
Iš uosio darydavo lazdas žyniams, durų slenksčius – kad blogis neperžengtų ribos.
Ši mediena – tvirta, lanksti, neprarandanti formos. Ji tinka tiems, kurie nori išlikti ištikimi sau, bet prisitaikyti, nepalūžti.

„Uosis nešioja vėją, bet niekad nelūžta.“

Beržas

– Atgimimo ir šviesos medis.

Beržas senovėje vadintas gyvybės motina. Jo sula gydo kūną, o medis – sielą.
Beržas siejamas su pradžia, tyrumu, moteriškumu.
Iš beržo drožti daiktai padeda paleisti seną, valyti mintis, pradėti iš naujo.
Tai puikus medis apsaugai, šviesai ir švelnumui įnešti į kasdienybę.

Gluosnis

– Liūdesio grožis, išminčiaus tyla, sapnų globėjas.

Gluosnis – tai tylusis medis, augantis prie vandenų, kur žmonės eina ieškoti atsakymų.
Jo šakos svyra tarsi mintys, kurios niekada neišnyksta – tik nutyla.
Senoliai tikėjo, kad gluosnis globoja liūdinčius, ramina sapnus, padeda paleisti tai, kas nebetarnauja.

Jo mediena – minkšta, šviesi, šiek tiek trapoka, bet nepaprastai jautri ir gyva.
Gluosniniai dirbiniai – tiems, kuriems reikia švelnios paramos, širdies gydymo, vidinės tylos.

„Gluosnis nekovoja. Jis priima, paleidžia, ir lieka gražus.“

Obelis

– Vaisingumo ir namų medis.

Obelis – šviesus, jaukus medis, nešantis gyvybę, grožį ir švelnumą.
Senoliai ją sodindavo kieme – kad šeima klestėtų, vaikai augtų sveiki, o namai būtų taikūs.
Obels mediena – švelni, tanki, puikiai tinkanti šukoms ir smeigėms, kuriomis norisi ne tik puošti, bet ir perduoti jausmą.
Tai medis, kuris kalba motiniška meile ir apsauga.

Slyva

– Vidinė ramybė ir švelnus atsinaujinimas.

Slyva – ne toks garsus medis kaip ąžuolas, bet turintis gilią tylos galią.
Jos mediena – rausva, margaspalvė, tarsi saugotų paslaptį.
Iš slyvos daryti dirbiniai atneša ramybę, padeda išgyti po sunkumų, atkurti širdies darną.
Tai medis tiems, kurie eina tyliai, bet jaučia stipriai.

„Slyva kalba mažai, bet tyliai gydo.“

Trešnė

– Jaunystės džiaugsmas ir moteriška šviesa.

Trešnė – pavasario medis. Jos žiedai – tarsi pažadas, kad gyvenimas vis grįžta, vis žydi.
Mediena – raudonai rusva, dvelkianti šiluma, tinkama šukoms, papuošalams, nešiojamiems šalia širdies.
Trešnė tinka tiems, kurie nori atkurti ryšį su džiaugsmu, žaismingumu, savęs mylėjimu.

„Trešnė šnabžda: viskas dar priešaky.“